Modernioji

Tinklelis Sąrašas

Didėjantis
Puslapis:
  1. 1
  2. 2
  3. 3
  4. 4
  1. P
    Privatus gyvulėlių gyvenimas
    Septyni punktai apie knygą 1. Ar mes susikuriame kitus, ar kiti mus kuria, anot knygos – rašo? Ar esama neįmanomo įvardyti kažko, kas kuria ir rašo visus? Kiek mes autentiški ir ar būti tokiems mums būtina? Tokių minčių kils skaitant knygą. O jei kils kitokių – tuo geriau. 2. Palyginti su romanu „Vyno kopija“, ši knyga daug lengviau skaitoma, neturi tiek kodų ir intertekstų, tačiau ir joje nieko nereikia suprasti tiesiogiai, ką skaitytojas / -a labai greit pastebės. 3. Laikas, erdvė ir personažų raiška čia artimesni sakmei, mitui ar sapnui (kartais – anekdotui), tad neverta ieškoti loginių sekų ir paaiškinimų. 4. Knygoje rasite detektyvo, nuotykių, keisčiausių fantazijų, kultūrinių ir psichologinių ekskursų, erotikos ir labai daug humoro. 5. Tai knyga išsaugojusiems savyje vidinį vaiką. Jei tą vaiką nebeprikeliamai užgniaužėte – nepirkite šitos knygos. 6. Visi knygoje aprašyti sapnai – realūs. Autorius juos yra įvairiu metu susapnavęs, spėjęs užrašyti ir priskyręs savo personažams. 7. Šie sapnai – savotiški tekstų skirtukai, be to, jie kuria knygai reikalingą foną. Kiti skirtukai – partitūrų ištraukos tarp skirtingų naratyvų. Jas niūniuoti nebūtina, bet jei norėsite – niūniuokite į valias. Kęstutis Navakas Kęstutis Navakas – žinomas poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Už savo kūrybą yra pelnęs daugybę įvertinimų, 2007 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Plačiau
  2. P
    Tamsių krautuvių gatvė
    Aš stovėjau ant tilto naktį su visiškai nepažįstamu žmogumi ir stengiausi plėšte išplėšti iš jo smulkmenas, kurios padėtų man išsiaiškinti, kas aš toks esu... Kas yra žmogus be atsiminimų? Ar verta leistis į kelionę po klaidžius prarastos atminties labirintus ir bandyti prakalbinti praeities vaiduoklius? Dešimt metų atmintį praradęs Gi Rolanas dirbo detektyvų kontoroje, nežinodamas apie save ničnieko. Jo darbdaviui, detektyvui Hiutei, išėjus į pensiją ir uždarius kontorą, Gi pasiryžta įminti painiausią detektyvinę mįslę — nusigauti iki savo paties ištakų. Ar jam pavyks prisiminti savo praeitį ir sužinoti, kas jis yra iš tiesų? Kas paaiškės iš senų nuotraukų, adresų ir keistų, tarsi iš miglos išnirusių personažų? Galbūt atsakymai slypi ten, Tamsių Krautuvių gatvėje? Kartu su romano herojumi ieškodami atsakymų, nusikeliame į seniai praėjusių dienų ir šių laikų Paryžių, vis dar alsuojantį išgyvento karo bei okupacijos nuojauta. Patrickas Modiano - Didžiosios Prancūzų akademijos, Gonkūrų ir Nobelio premijos laureatas yra vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų literatūros kūrėjų, įvertinimo sulaukęs nuo pat pirmųjų kūrinių ir skaitytojus visame pasaulyje žavintis po lengvo klasikinio stiliaus ir kone detektyvinio siužeto paviršiumi slypiničia žmogiškos egzistencijos prasmių gelme. Plačiau
  3. P
    Žvaigždės aikštė
    Nėra reikalo man atsakinėti, aš gerai žinau šitą giesmelę: žydiškas nerimas, žydiškos aimanos, žydiška baimė, žydiška neviltis... Tiesiog voliojamasi bėdose, ir vis mažai, norima rasti širdžiai mielą geto klimatą ir svaiginantį pogromų malonumą! Rafaelis Šlemilovičius, po Antrojo pasaulinio karo gimęs Prancūzijos žydas, negali atsikratyti karo grėsmės ir persekiojimo nuojautos. Nuolat patekdamas į absurdiškas situacijas, blaškydamasis tarp perdėto savęs išaukštinimo ir neapykantos sau, įsiveldamas į abejonių keliančius santykius su netikėčiausiomis asmenybėmis, Šlemilovičius klaidžioja painiuose praeities ir dabarties labirintuose ir įpainioja juose skaitytoją. Tarp kandžios satyros ir daugiasluoksnio grotesko laviruojanti „Žvaigždės aikštė“ - tai sukrečiantis, ribas tarp realybės ir lakios vaizduotės kuriamos fikcijos praradęs pasakojimas, kurio pagrindinė ašis - jaunas žydas, ieškantis tikrojo savęs postholokaustinėje Vokietijoje. Patrickas Modiano (g. 1945 m.) - Didžiosios Prancūzijos akademijos, Gonkūrų ir Nobelio literatūros premijų laureatas - yra vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų literatūros kūrėjų, savo kūrybinį kelią pradėjęs romanu „Žvaigždės aikštė“ (1968 m.). Šis kūrinys drauge su romanais „Naktinė sargyba“ (1969 m.) ir „Bulvarų žiedas“ (1972 m.) sudaro savotišką trilogiją, kurioje pasitelkus savitą ekspresionistinę estetiką iškyla žydiškumo, nacių okupacijos ir tapatybės praradimo temos. Plačiau
  4. Oktavija

    Oktavija

    3,99 €
    Žymus romėnų filosofas, etikos klausimus nagrinėjusio vėlyvojo stoicizmo atstovas Lucijus Anėjus Seneka (lot. Lucius Annaeus Seneca) dar buvo ir dramaturgas. Jo kūriniai teatrui, matyt, darė didelį įspūdį vėlesnėms kartoms, nes daugybė romėnų tragedijų buvo nustota perrašinėti ir neišliko, o dešimt Senekos dramų pasiekė mūsų laikus. Oktavija iš jų išsiskiria tuo, kad yra parašyta ne graikų mitų motyvais, o pagrįsta Romos istorijos įvykiais. Tai vienintelė išlikusi tokios rūšies romėnų tragedija. Nors tragedijoje pristatomas vienas Nerono laikų epizodas, jos tekstas pateikia beveik visos Romos būtovės vaizdą: į sceną atėjęs piliečių choras įkūnija penkis šimtmečius gyvavusias respublikos laisves ir teises, o imperatoriaus Nerono siautėjimas parodo ne itin seniai atsiradusios vienvaldystės baisumą. Taigi jos tema – respublikos vertybių žlugimas ir žlugimas imperatorių laikais. Oktavijos veiksmas tęsiasi kelias dramatiškas 62 m. po Kristaus dienas. Joje vaizduojamas Nerono žmonos Oktavijos, prieš jį valdžiusio imperatoriaus Klaudijaus dukters, pražudymas. Melagingai apkaltinęs Oktaviją neištikimybe, Neronas su ja išsiskiria ir, nepaisydamas nei buvusio mokytojo priekaištų, nei piliečių nepritarimo, veda jam patikusią gražuolę Popėją Sabiną. Tačiau liūdnai atsisveikinę su Oktavija piliečiai nutaria nesitaikstyti su imperatoriaus užgaidomis ir sukyla. Maištas netrukus žiauriai numalšinamas, Neronas planuoja atkeršyti visiems romėnams, padegdamas Miestą, Oktavija ištremiama į Pandatarijos salą Tirėnų jūroje. Ten ji buvo nužudyta. Nužudymo faktas nerodomas, bet visa drama persunkta Oktavijos žuvimo nuojautos. Tragedijos vertimą lydi išsamūs paaiškinimai, ne tik padėsiantys perskaityti Oktaviją, bet ir leisiantys pagilinti antikinės literatūros ir kultūros žinias. Plačiau
  5. P
    Alisa stebuklų šalyje - su klasikinėmis John Tenniel iliustracijomis!
    Drovus ir šiek tiek mikčiojantis matematikas iš Oksfordo Čarlzas Latvidžas Dodžsonas 1862 metais sukūrė istoriją apie mergaitę, kuri įkrito į triušio olą. Taip prasidėjo nemirtingi bene garsiausios anglų literatūros veikėjos Alisos nuotykiai. Begalė mokslininkų jau daugiau kaip 150 metų mėgina išsiaiškinti knygų apie Alisą populiarumo paslaptį ir jai priskiria neįtikimai ekscentriškus veikėjus, tokius kaip Širdžių Karalienė, Češyro Katinas, Vėžliūgas Pramaniūgas, Suktavirvis ar Skrybėlius, įmantrią kalbą ir subtilią satyrą. Kiti giria kūrinį kaip politinę alegoriją, Viktorijos laikų vaikų literatūros parodiją. O gal, kaip pasakytų pats autorius, pasivadinęs Luisu Keroliu, „Alisa“ tiesiog yra sapnas, pasaka apie augimo – ar mažėjimo – rūpesčius ir išbandymus, apversta ir perpasakota vaiko lūpomis? Neįtikėtina, bet apie Alisą Stebuklų šalyje buvo sukurta 22 kino filmai, dvigubai tiek perkūrinių, iš kurių garsiausias – 2010 m. Timo Bertono „Alisa Stebuklų šalyje“, o jo tęsinį pamatysime 2016 m. Trims seserims Lidel pasakota istorija šiuo metu išversta į daugiau kaip 80 kalbų bei dialektų ir ne po vieną kartą! Plačiau
  6. P
    Hagakurė

    Hagakurė

    4,94 €
    Hagakurė (arba Lapų šešėlyje) yra knyga, iš esmės paveikusi mįslingą Japonijos minties raidą. Tai mitais apipintų Tekančios Saulės šalies karių – samurajų – mokymo vadovas ir elgesio kodeksas puoselėjantiems tikrąją bušido dvasią – Kario kelią. Šimtmečiais Hagakurė buvo įslaptintas kūrinys – dabar su juo gali susipažinti visi, kurie siekia perprasti ir išsiugdyti tikro kovotojo dvasią. Ištraukos iš Hagakurės buvo panaudotos kultiniu tapusiame filme Šuo vaiduoklis. Samurajaus kelias (1999), kurį sukūrė nepriklausomas kino režisierius Jimas Jarmuschas. Knyga kaip pagrindinis japoniškos dvasios pažinimo instrumentas minima ir populiariame filme Paskutinis samurajus (2003) su Tomu Cruise’u. Yamamoto Tsunetomo (1659–1719) buvo Sagos klano samurajus, kuris vėliau pasitraukė į nuošalią buveinę netoli Sagos pilies Kiūšiū saloje. Šitaip pasielgti jį privertė draudimas nusižudyti mirus šeimininkui Nabeshimai Mitsushige. Čia per septynerius metus gimė Hagakurė, slaptoji samurajų knyga. Plačiau
  7. P
    Ezopo pasakėčios

    Ezopo pasakėčios

    5,88 €
    Mažai yra knygų, kurias skaitome visą gyvenimą: pirmą kartą paimame į rankas dar mokykloje ir vėliau ne sykį su malonumu atsiverčiame. EZOPO PASAKĖČIOS – vienas iš tokių šedevrų, kurį bėgant metams vertiname vis labiau. Antikos išminčiaus Ezopo būta neeilinio pasakotojo – jo pamokančios istorijos peržengė senovės Graikijos ribas, bėgant šimtmečiams buvo pildomos naujais pasakojimais, o šiandien beveik visų pasaulio šalių tautosakoje rasite istoriją apie gudrią lapę ir varną, kuri pametė sūrį... Sąžiningumas, darbštumas, teisingumas, draugiškumas – EZOPO PASAKĖČIOS turi ko pamokyti ir jauną, ir seną. Su pasididžiavimu pristatome EZOPO PASAKĖČIŲ, pirmosios pasaulietinio turinio knygos lietuvių kalba, pirmąjį leidimą lietuviškai per daugiau nei pusšimtį metų, kuris sutampa su legendinio antikinių kūrinių vertėjo L. Valkūno 100 metų gimimo jubiliejumi. Plačiau
  8. P
    Išbandymas

    Išbandymas

    5,59 €
    Išbandymas – žaismingas literatūrinis eksperimentas, ieškantis amžino atsakymo, kokia sąsaja tarp kūniškos ir sielos meilės. Du knygos herojai – Ji ir Jis – nusprendžia tai išbandyti, leisdamiesi į žaidimą. Iš vienos pusės – moteris, nuolatos siekianti laisvės ir tobulybės, iš kitos – vyras, išmintingas sokratiškasis herojus, gyvenantis pagal principą: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Jie dalyvauja žaidime kaip lygūs. Susilaikę nuo kūniškų santykių, jie pradeda rašyti, stebėdami, kas iš to išeis. Mylinti pora, pasitelkusi literatūrą, mokosi persikūnyti į Kitą, matyti save kaip Kitą... Autorė bando austi tekstą iš pasakojimo ir pasakos, esė ir savirefleksijos, miniatiūros ir epigramos, todėl knyga netelpa į jokį tradicinį prozos žanrą. Vis dėlto svarbiausia tekste – pauzė ir nutylėjimas – tarp dviejų tolygių mylimųjų, tarp dukters ir anksti mirusios mamos, tarp okupuoto ir laisvo Kipro, tarp skirtingų kultūrų ir tikėjimų, Europos Šiaurės ir Pietų. Visa tai paverčia knygą labai kiprietiška ir sykiu neo-postmodernistine. Vertėja Dalia Staponkutė Myrto AZINA CHRONIDI gimė Kipro sostinėje Lefkosijoje. Ji rašė eilėraščius ir trumpus apsakymus dar mokykloje. Dabar dirba šeimos gydytoja. Yra keturių nedidelės apimties knygų autorė: 1974-ųjų dienoraštis; Patologija; Rachelė; Išbandymas. 2010 m. už knygą Išbandymas jai buvo įteikta Europos Sąjungos literatūros premija. Plačiau
  9. P
    Miestelis prerijoje. Knyga, įkvėpusi populiarųjį serialą „Namelis prerijose“
    De Smeto miestelis gali lengviau atsikvėpti! Ilga ir sunki žiema pagaliau baigėsi, naujakurių gausėja, o su jais darbų ir pramogų. Lora auga, dalyvauja pirmame savo gyvenime tikrame vakarėlyje. Dar smagiau, kad Almanzas Vailderis paprašo leidimo palydėti namo iš bažnyčios... Kai Lora supranta, kad tėvams sunku surinkti pinigų Merės neregių koledžui, ji žino, jog privalo padėti, netgi jei dėl to tektų aukoti savo svajones. Paskui minia ėmė skirstytis, tačiau Lora stovėjo kaip įbesta. Jai atėjo į galvą visiškai nauja mintis. Deklaracijos tekstas bei dainos žodžiai susiliejo, ir mergaitė pagalvojo: Dievas yra Amerikos Karalius. „Amerikiečiai neprivalo paklusti jokiam žemiškam karaliui, – galvojo mergaitė. – Amerikiečiai yra laisvi. Tai reiškia, kad jie turi paklusti savo sąžinei. Joks karalius nėra tėvelio viršininkas. Jis pats sau viršininkas. Štai kodėl, – galvojo ji, – kai dar truputį paūgėsiu ir tėvelis su mamyte liausis sakę, kaip man elgtis, niekas kitas neturės teisės man įsakinėti. Pati turėsiu būti gera.“ Atrodė, protas nušvito nuo tokių minčių. Štai ką reiškia būti laisvai. Tai reiškia, jog turi būti gera. „Mūsų Tėvas Viešpats, laisvės Davėjas... Prigimties įstatymo ir Dievo suteikta teisė gyventi ir būti laisvam.“ Turi laikytis Dievo įsakymų, nes Dievo įsakymai vieninteliai suteikia teisę būti laisvam. Apie autorę Laura Ingalls Wilder (1867–1957) gimė medinėje trobelėje, aprašytoje knygoje „Namelis girioje“. Su šeima dengtu vežimu keliavo per Amerikos Vidurio Vakarus. Suaugusi ir ištekėjusi už Almanzo Wilderio Laura su dukra Rose savo dengtu vežimu iškeliavo į Mansfildą Misūryje. Laura aprašė savo gyvenimą devyniose garbingiausius Amerikos vaikų literatūros įvertinimus pelniusiose knygose ir sulaukė devyniasdešimties metų. Tačiau milijonams skaitytojų ji tebegyvena mylimose „Namelio“ serijos knygose kaip mažoji pionierė Lora. Plačiau
  10. P
    Imagas

    Imagas

    4,90 €
    Imagas (lot. imago) — tokia vabzdžių raidos stadija, kai jie tampa subrendusiais, suaugusiais individais. Dažniausiai — sparnuotais. Įvykus metamorfozei, prieš tai pabuvus vikšru, lerva, lėliuke... Ar įmanoma atitinkamą įvaizdį pritaikyti žmogui? Pavyzdžiui, įsivaizduot ir atskirt „homo sovieticus“ lėliukę nuo „homo sovieticus“ imago, kitaip tariant, iš ankšto sovietinio kokono išsinėrusią, išsilaisvinusią sparnuotą plaštakę? Ši vizija ilgą laiką neduoda ramybės vienam iš pagrindinių romano „Imagas“ veikėjų, vidurinės mokyklos mokytojui, beje, vėliau iš tos mokyklos su trenksmu išgrūstam, bet spėjusiam savo auklėtinių sielose pasėti savaip suprantamo dorovinio gėrio principus ir normas. Imago įvaizdis ne mažiau jaudina ir kūrinio autorę Liudmilą Ulickają, kuri, nors romaną originalo kalba pavadino „Žaliąja palapine“ (Zelionyj šatior), paskui išsitarė, kad ant pastarosios savo knygos viršelio, jei ji bus išleista užsienio kalba, labiau norėtų matyti „Imago“ antraštę... O dar viena proga autorė viešai, šiek tiek retoriškai nusistebėjo: rašiau romaną apie praeitį, o, pasirodo, parašiau apie dabartį... Praeitis „Image“ įkomponuota į labai tikslius laiko rėmus: ji prasideda J. Stalino mirties rytą Maskvoje ir baigiasi J. Brodskio mirties naktį Niujorke. Taip griežtai užbrėžtos laiko ribos — itin simbolinės, jei turėsime omeny kokono ir plaštakės paralelę. Bet romano vyksmo chronologija tarp šių ribų nėra nei nuosekli, nei sustingusi, o kaip tik atvirkščiai — įvairialypė, nenuspėjamai išsikerojusi, neapibrėžtai besiblaškanti ir gyvybinga nelyginant žmogiškoji atmintis ar likimai, kurių čia, „chruščiovinio atšilimo“ ir „brežnevinio sąstingio“ istoriniame fone, begalinė galerija: ir pavienių, ir tarpusavy susipynusių, neatsiejamai vienas su kitu sukibusių — tiek atskalūnų, laisvamanių disidentų, neprisitaikiusių prie jiems primetamų sovietinės gyvensenos dogmų, tiek prisitaikiusių arba bent jau su jomis susitaikiusių, ir pasiaukojusių, ir palūžusių, ir išdavusių... Kelios citatos iš romano „Imagas“ „Bet kažkodėl tokią metamorfozę patirdavo toli gražu ne visi, o veikiau mažuma jo auklėtinių. Kokia šio proceso esmė? Prabudęs moralinis jausmas? Taip, žinoma. Bet kažkodėl vieniems tai įvyksta, o kitiems — ne. Ar yra koks nors mįslingas perėjimo modulis: apeigos, ritualas? O galbūt homo sapiens, protingo žmogaus rūšiai, irgi būdingas reiškinys, atitinkantis kirmėlių, vabzdžių, varliagyvių neoteniją, — kai lytiškai daugintis geba ne suaugę individai, o esantys dar tik vikšro stadijos, ir tuomet būtybės, nepasiekusios brandžios būklės, veisia tokius pat vikšrus, ir nei vieni, nei kiti taip niekada ir nesuauga? (...) — Tu juk pripažįsti, Miša, kad mes gyvename vikšriukų, nesubrendusių žmonių, suaugusių pavidalais besimaskuojančių paauglių visuomenėje? — Tavo žodžiuose kažko tokio esama. Aš pagalvosiu, — žadėjo Kolesnikas (...)“ *** „Ir ar daug jų buvo, vienas kito nepažįstančių, susitinkančių bibliotekų ar filharmonijos rūbinėse, tuščių muziejų tyloje. Tai nebuvo partija, būrelis, ne slapta organizacija, netgi ne vienminčių susirinkimas. Ko gero, juos vienijo tiktai pasibjaurėjimas stalinizmu. Ir, žinoma, skaitymas. Alkanas, neužgniaužiamas, maniakiškas skaitymas — hobis, neurozė, narkotikas. Knyga, kaip gyvenimo mokytoja, daugeliui iš jų pakeisdavo patį gyvenimą.“ *** „Nusiavė batus, kad nepaliktų purvinų padų atspaudų, lengvai pasirėmęs palangės, ant jos stryktelėjo. Sumurmėjo: „Imagas, imagas!“ — ir lengvai šoko žemyn. Kas tie sparnai? Pro plyšį chitine išlenda drėgni suskleisto skraidymo prietaiso ašmenys. Sparnai išsineria pratisu sklandžiu judesiu, ore nusausėdami išsitiesina ir jau yra pasirengę pirmam mostui. Tinkliški kaip žiogo, arba plėviniai kaip drugelio, kurių gyslotumas sudėtingas ir tobulas, senoviniai, neišgalintys susiklostyti, arba nauji, susiklostantys ekonomiškai ir patikimai... Nuskrenda sparnuotas gyvis, palikdamas ant žemės chitino kiautą, tuščią skraiduolio karstelį, ir šviežias oras pripildo šviežius jo plaučius, ir nauja muzika skamba jo naujame, tobulame klausos organe. Ant stalo liko jo akiniai ir lapelis su parašytu paskutiniu eilėraščiu.“ Plačiau
Puslapis:
  1. 1
  2. 2
  3. 3
  4. 4

Tinklelis Sąrašas

Didėjantis